Nuo amžių pradžios žmogui kyla daug egzistencinių klausimų, į kuriuos jis ieško atsakymų savo būties ir gyvenimo prasmės suvokimui. Šiandien jau daug klausimų atsakyta medicinos, technikos ir kosmoso pažinimo erdvėse, bet čia tik kelio pradžia. Ten, kur tik sutinkama paslaptis, žmogus nori kuo greičiau suprasti ir išsiaiškinti paslapties esmę, tačiau yra paslapčių, kurios išliks tol, kol bus žemėje bent vienas žmogus.
Švč. Trejybės sekmadienį susimąstome apie Dievą ir mūsų santykį su Juo. Kas yra Dievas ir kur jis yra. Dievo negalime matyti, paliesti arba, kitaip tariant, lengvabūdiškai padėti į savo pažinimų bei atradimų „lentynėlę“ kaip suvoktą ir išsiaiškintą faktą.
Pirmieji krikščionys Dievą suprato kaip Trejybę. Tai nebuvo bandymas priartėti arčiau prie dieviško žinojimo išminties ir palengvinti žmogišką supratimą bei įsivaizdavimą apie Dievą ir Jo veikimą. Atvirkščiai – Švč. Trejybės paslaptis atskleidė neregėtą Dievo paslapties pasaulį. Švč. Trejybės paslaptis apreiškia Jėzaus, Dievo Sūnaus, ypatingą saitą su Dievu Tėvu – Kūrėju, o Šv. Dvasia ypatingu būdu susieta su Dievu Tėvu ir Sūnumi. Taigi, Jėzus Kristus yra tikras Dievas lygus Dievui Tėvui, o Šv. Dvasia Dievas lygi Dievui Tėvui ir Sūnui.
Pasaulinio lygio mokslininkas dr. Henry Morris (1918–2006) kartą pastebėjo, kad visata turi visus trejybės požymius. Ji sudaryta iš materijos, erdvės ir laiko. Bent vieną iš šių trijų duomenų atėmus nustoja ir visatos egzistavimas. Bet, kas įdomiausia, kiekvienas iš trijų visatos polių savyje taip pat turi ir dieviškąjį trejetą. Materija – tai masė, energija ir judėjimas. Erdvė – tai ilgis, aukštis ir plotis. Laikas – tai praeitis, dabartis ir ateitis.
Taigi, kaip šiandien daugelis pasakytų populiariai, visatos skiriamasis „brandas“, jos kokybės ženklas, yra „dieviška trejybė“.
Kun. Egidijus ARNAŠIUS
Airija
